Egidijus Stancikas – Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, šių metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, Kauno miesto tarybos narys, aktorius, renginių organizatorius, režisierius ir tiesiog aktyvus kaunietis. Premijos proga Egidijų kalbiname apie teatrą, Kauną ir viso to dermę – miestą kaip spektaklį.

Pradėkime nuo įvertinimo jums, o kartu – ir Nacionaliniam Kauno dramos teatrui. Žinau, kad ne sykį pabrėžėte, jog nesistengiate varžytis su kitais Lietuvos teatrais, jaučiate komandinę dvasią, tačiau neišvengiamai kažkokius išskirtinumus, bruožus galime apčiuopti. Kokie jie būtų NKDT?

Be abejo – stiprios šaknys, pagarba tradicijai. Dar pats kadaise tik įžengęs į teatrą patekau tarp legendinių vyresnės kartos menininkų, tokių kaip Jonas Jurašas, Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis – jų ir daugybės kitų išskirtinių asmenybių, kuriems teatras buvo šventovė. Tiek aš, tiek kolegos šį pojūtį iš jų perėmėme ir stengiamės nepaleisti. Be abejo, esame dėmesingi ir dabarčiai – užsikonservuoti ir tapti muziejiniu, laike sustojusiu kultūros reiškiniu nenorime, kitaip sakant, esame „seniausias, bet visada jaunas teatras“: vis atsinaujinantis, įsileidžiantis naujus kūrybinius skersvėjus. Tas stovėjimas abiem kojom ant tradicijos, bet veidu į dabartį tikrai pasiteisina.

Tačiau kartais likimas bando tradicijas išversti su šaknimis, teatro pasaulis patiria vis naujų iššūkių. Kaip manote, kokie buvo tie lūžiai ir sprendimai padėję išlikti tarp lyderių?

Visų pirma, sakyčiau, kad kartais mums tiesiog sekasi. Ta sėkmė dažniausiai ateina išskirtinių žmonių, kūrėjų pavidalu. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių lūžių buvo pačiu laiku prie komandos prisijungęs ir drąsių gaivių vėjų į teatro koridorius įsukęs režisierius Artūras Areima. Laikui bėgant, tie malonūs lūžiai vis pasikartojo naujais vardais: Sauliaus Čiučelio, Martynos Gedvilaitės, Vaido Maršalkos, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursai – tai ryškios grupelės kūrėjų, kurios ir toliau neleido stovėti vietoje, pritraukdamos tokių pat ryškių režisierių. Kiekviena menininkų grupė, kuri bręsta mūsų teatre, bręsdama duoda labai įdomų kaleidoskopą ieškojimų: gaunasi vos ne pats gražiausias jų kūrybinis laikotarpis.

Kitas svarbus lūžis, manau, buvo didžiosios scenos rekonstrukcija: ačiū Dievui, sukaupiau drąsos ir atsakomybės tai padaryti. Tą žingsnį žengus, mums atsirado ne tik galimybė, bet ir būtinybė kviestis žmones, kurie žino, kaip suvaldyti naujas technines galimybes, tai reiškia ne tik atsinaujinome, bet ir išsikėlėme iššūkį tobulėti.

Paskutinis labai svarbus etapas buvo projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ laikotarpis.  Atsivėrė galimybės šokti į dar kitus vandenis, pavyzdžiui, pasikviesti tokius kūrėjus kaip režisierius Robertas Wilsonas. Bendradarbiavimas su Diuseldorfo teatru įkvėpė ne tik kūrybiškai, bet ir vadybiškai: apsimainėme požiūriais, patirtimi.  Apskritai labai gaila, kad tai, ką Kaunas sukūrė per tuos metus, taip lengvai buvo paleista, išbarstyta: manau, kad tai parodo miesto kultūros strategijos nebuvimą.

Kalbant apie miestą. Koks spektaklis vyksta Kauno mieste? Kaip vertinate Kauno pjesę, aktorius, dekoracijas?

Miesto pjesė ir scenografija puiki – nuo paslaptingo senamiesčio kiemų iki modernizmo perlų, o aktorių, personažų irgi pakanka. Tačiau  trūksta atsivėrimo prodiuseriui, turiu omenyje – miesto valdytojui. Jis galėtų nuoširdžiau įveiklinti pjesę jos dekoracijose.

O šiaip… paskutiniu metu daug galvojome apie Kauną kaip pasaką. O ją mes turime! Jos autorius – legendinis rašytojas Julius Kaupas.  Labai gaila, kad dėl asmeninių miesto prodiuserio ambicijų teatras negavo finansavimo vizijai kaip šią pasaką atkurti: planavome nuostabią teatralizuotą kelionę po miestą knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ keliais. Juk šis kūrinys yra tikra Kauno autentika – ne imitaciniai, pritempinėjami rekvizitai, kaip dabar dažnai pasitaiko. Deja, remiant arba atmetant iniciatyvas mieste vis dažniau sužaidžia asmeninės ambicijos.

Trūksta dialogo miesto spektaklyje?

Taip, nėra kuriama aplinkos bendravimui. Jau net nekalbu apie dialogą: juk net monologui reikalingas laisvas žiūrovas. Deja, dabar žiūrovo žvilgsnis nukreipiamas „duona ir reginiais“, taip žiūrovas išeliminuojamas. Galų gale gaunasi tik makabriškas šokis: visi mato, visi suvokia, kokia tragedija vyksta, bet niekas neišdrįsta nieko keisti.  Toks dialogo nebuvimas atveda ir iki tokių kuriozų, kad dabar statome brangutėlę Čiurlionio koncertų salę, kuri nebus pritaikyta teatrui. Galvojame penkis metus į priekį, kai turėtume galvoti bent 50.

O jeigu ne pasaka – kokie yra pagrindiniai Kauno dramos konfliktai?

Sakyčiau, Kaunas kiekviename amžiuje išgyvena vis naują aštrią dramą. Tarkime, pradžioje jis išsiplėtė labiau kaip gynybinis miestas: humanitarinio užtaiso buvo mažai. Tačiau  lauktas pokalbis prasidėjo, kai vienas iš tokių „užtaisų“ – Motiejus Valančius – buvo priverstas atvykti į Kauną, o paskui jį  –  ir daug kitų Žemaitijos šviesulių. Taip Kaunas riterio šarve įgauną kaklaskarę, kas tą personažą daro kitoniškesnį, romantiškesnį.  Kitas miesto etapas vėlgi dviprasmis – prarandamas Vilnius, bet Kaunui duodamas šansas ir viskas suklesti: tarp jų ir teatras. O atgavus nepriklausomybę vėl iššūkis: per sovietmetį jau esame užsiauginę pragmatišką, nebe kuriantį, o tik savisauginį veidą, nyksta intelektualus brėžis, kurį atgauti prireikė labai daug laiko. Bet mums pavyko: per bendruomeniškumą, per profesionalaus meno inspiracijas.

Pabaigai: kasdien pro kabineto langą teatre matote Laisvės alėją. Ar dar pastebite miesto dramas ten?

Tikrai pastebiu. Pamatau ir kertamą liepą, ir kitas problemas maskuojantį Laisvės alėjos plovimą, bet šalia to džiugina gėlininkai, kurie atsakingi už alėjos gėlynus:  jie taip nuoširdžiai kalbina Lietuvos žemę, kuri jiems atsidėkodama krauna nuostabius žiedus. Pavasaris – pirmieji jų jau ima matytis.

Parengė Rūta Vyžintaitė -Lajienė